Jasiuliškių socialinės globos namai kvepėjo šviežia duona
Kai duonos kasdieninės laužiu kampą, suskamba sodais ir šilais,
Mintin atplaukia protėvių išvargtos godos, pakvimpa motinos žilais plaukais…
Pakvimpa rankomis senelių, jų sodžium ir takais, užuodžiu aš tėvelio valią ir sesės ašaras nūnai.
Kiek daug toje riekėj sudėta: pasaulio upių ir kalnų, kiek daug tam prakaito išlieta, kad būtų sotu ir skanu…
Vasario 5-ąja dieną nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą- DUONĄ. Duona lietuviams visada buvo vienas svarbiausių kulinarijos gaminių. Ji vadinta šventa, laikyta laimingų namų simboliu. Šią dieną minime šv. Agotą, mergelę, kuri gimė IIIa. Katanijoje, Sicilijoje. Šventoji, krikščionių kankinė. Krikščionybės laikais šią dieną bažnyčioje pašventinta duona, kilus gaisrui buvo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims, nesunaikins namų, tikėjo, kad saugo nuo ligų, blogos akies, gyvatės įkandimo. Šiais laikais, kilus gaisrui labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis, kokių senovėje nebuvo, bet DUONOS kepimo, šventinimo tradicijas tęsiame, puoselėjame ir mes Jasiuliškių bendruomenė. Jau ne pirmi metai, kaip kepamos duonos kvapas pasklinda po visus globos namus. Tokia buvo ir ši vasario 5-oji. Duoną kepėme dviejuose korpusuose. Pirmame korpuse duonelę minkė- gyventojai: Svieta, Fedia, Egidijus, Vainoras, Rima, Zbislavas, Remigijus, Valentas, Liuda, jiems talkino darbuotojos- Jolanta, Inga ir Vilma. Trečiame korpuse ir darbas virė. Dirbo gyventojai: Jonas, Petras, Vova, Gitana, Raimonda, Rasa, Ruslanas, Laisvūnas. Jiems talkino darbuotojos- Oksana, Vitalija ir Vida. Pačių rankomis minkyta, suformuota duonelė suteikė daug džiaugsmo ir emocijų. Jautėsi šiltas tarpusavio bendravimas, kruopštus darbas, rimtis, susikaupimas. Kai duonelės buvo suformuotos, nekantraudami, vis pasižvalgydami laukėme kol ji gražiai pakils. Štai ir orkaitėje, kepaliukai „kyla“, rusvėja, kvapus skleidžia. Palaukę, kol duonelė pravės, ją raikėme riekelėmis ir laukėme, kol atvyks Vidiškių parapijos klebonas Laurynas Grikietis, kuris duonelę pašventino, sukalbėjom visi bendrą maldelę. Po šventinimo vyko pačių keptos duonos ragavimas, liaupsos ir pagyros. Klebonas apsilankė bibliotekoje, kur prie arbatos puoduko smagiai pasišnekučiavome apie tikėjimą, krikščioniškas ir kalendorines šventes, jų šventimą ir prasmę.
Kepdami šv. Agotos duonelę puoselėjame senolių papročius, tradicijas. Jas perduodame iš kartos į kartą. Mes tikėdami, ar netikėdami senolių išmintimi, nešėmės namo šventintos duonelės, ir kiekvienas savaip ją panaudosime.
Vilma Belapetravičienė
Bibliotekininkė ir užimtumo specialistė
Nuotraukos autorės ir Oksanos Zagorskienės
