NAMAI PAKVIPO KEPAMOS DUONOS KVAPU

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, –

Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
– Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji – šventa…

„Šventoji duona“

Justinas Marcinkevičius

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Šiais laikais tokių aukojimo apeigų nebevyksta, bet duonelė atsinešta šią dieną į bažnyčią yra šventinama ir vadinama šv. Agotos duona. Daugelis tiki iš senovės atsineštais prietarais, kad pašventinta duona saugo nuo ligų, blogos akies, gyvatės įkandimo, pagelbsti kilus gaisrui. Mamos duonos kriaukšlelį įduoda sūnums vykstantiems į kariuomenę, vairuojantiems mašinas, nešiojasi rankinėse.
Šv. Agotos duoną tradiciškai jau keleri metai kepa ir Jasiuliškių socialinės globos namų bendruomenė. Šią dieną kepamos duonos kvapas sklinda visuose korpusuose, „Daržininkų“ ir „Gilės“ namuose. Kepame juodą ir baltą, iš paruošto pirkto mišinio ar su raugu, su kmynais ar įvairiomis sėklomis duoną. Vėliau duonelę pjaustome ir skaniai suvalgome. Gera ir smagu, skanu valgyti, su draugais dalintis savomis rankomis minkyta DUONELE.
Liaudies patarlės sako:- „Kur duona, ten ir namai“, „Svetima duona karti“, „Duona verkia tinginio valgoma“.

Vilma Belapetravičienė
Bibliotekininkė ir užimtumo specialistė
Nuotraukos autorės, Aušros Daniūnienės ir Vitalijos Žvinienės